Antarktidos šelfinių ledynų subyrėjimas gali būti neišvengiamas, nes maždaug 300 metų trunkantis jų plonėjimas nulėmė jų griūtį.
Mokslininkai atkūrė mastus, kuriais ledynai tirpo per pastaruosius 6250 metų, ir nustatė, kad šis lygis ėmė augti apie 1706-uosius mūsų eros metus.
Klimato kaitai skatinant tolesnį Antarktidos ledynų tirpsmą, mokslininkai perspėja, jog gali nebebūti jokių priemonių, kurios apsaugotų nuo jų subyrėjimo.
Kad ištirtų, kaip praeityje buvo skatinamas ledynų praradimas ir kokią įtaką tai daro šiandienai, William Dickens iš „British Antarctic Survey“ su kolegomis analizavo jūrų nuosėdų šerdį, surinktą šiaurės rytiniame Antarktidos pusiasalio pakraštyje.
Turėdami šiuos duomenis mokslininkai atkūrė 6250 metų laikotarpio ledynų tirpsmo vandens įrašus, o tai jiems pavyko išanalizavus deguonį, buvusį vienaląsčiame dumblyje, išsaugotame šerdyje.
Lygindami deguonies santykio rodiklių variantus arba „izotopus“ aptinkamus mikroorganizmuose, mokslininkai gali atskleisti gėlo tirpsmo vandens santykį, kuriame gyveno dumblis.
Žemesnės izotopo reikšmės signalizuoja aukštą gėlo vandens lygį, kuris atitinkamu laiku buvo išskirtas iš ledynų.
„Ledynų tirpsmo didėjimo tendencijos stebimos nuo maždaug 1400 metų, tačiau iki pat 1706 mūsų eros metų šis vandens ištekėjimas neviršijo lygių, fiksuotų per pastaruosius 6250 metų,“ – rašo tyrėjai.
Mokslininkai taip pat nustatė ir antrąjį ledynų tirpsmo pagreitėjimą, kuris prasidėjo 1912 metais.
„Jei mūsų interpretacijos yra teisingos, viena iš galimų mūsų duomenų pasekmių yra ta, kad anksti prasidėjęs tirpsmas (po 1706 m.) prisidėjo prie beveik sinchroniško šelfinių ledynų praradimo ties rytiniu Antarktidos pusiasaliu,“ – rašė mokslininkai.
Taigi, išvada galėtų būti tokia, kad šelfiniai ledynai rytiniame Antarktidos pusiasalyje buvo pasmerkti subyrėjimui šimtus, o vietomis ir tūkstančius, metų trunkančio ledynų plonėjimo.