Vieni žaviausių planetos vandenynų gyvūnų susidūrė su pavojinga liga, kuri juos tyliai žudo.
Mirtina odos liga, pirmą kartą pastebėta tarp delfinų netoli Naujojo Orleano po 2005 m. siautusio uragano „Katrina“, dabar buvo oficialiai identifikuota mokslininkų.
„Gėlo vandens odos liga“ – kaip šią patologiją naujajame tyrime apibūdina mokslininkai, paveikė banginių šeimos gyvūnus skirtingose pasaulio dalyse ir sukėlė sunkius odos pažeidimus.
Tiksli šios paslaptingos ligos priežastis niekada nebuvo žinoma, tačiau dabar, dėka naujojo tyrimo, pagaliau turimas niūrus to paaiškinimas: aplinkos pasikeitimai jūrinėse delfinų gyvenamosiose buveinėse yra siejami su klimato kaita.
„Ši pražūtinga odos liga delfinus žudė nuo pat uragano „Katrina“ ir mes džiaugiamės pagaliau galėdami įvardinti problemą,“ – sakė vyriausiasis patologas Pádraig Duignan iš Kalifornijos Sausalito Jūrinių žinduolių centro. „Po šiųmečio rekordinio uraganų sezono Meksikos įlankoje ir dėl didesnio skaičiaus intensyvių audrų sistemų pasaulyje, skatinamų klimato kaitos, mes neabejotinai galime tikėtis išvysti daugiau šių pragaištingų protrūkių, pražudančių delfinus“.
Nors gėlo vandens odos ligai būdingi išskirtiniai odos pažeidimai pirmiausia buvo stebėti JAV, tačiau būtent jų pasireiškimas tarp gyvūnų kitoje pasaulio pusėje suteikė Duignan ir jo komandai lemiamų užuominų vykdant šį tyrimą.
Du delfinų mirčių atvejai Australijoje pateikė tokių pačių pažeidimų įrodymus, kurių vienas fiksuotas 2007 m. tarp Burunano delfinų (Tursiops australis) Gippsland ežeruose Viktorijoje, tuo tarpu kitas – tarp Indijos vandenyno delfinų (T. aduncus) Swan-Canning upės sistemoje, Vakarų Australijoje.
„Nors šie įvykiai yra istoriniai, jie leido mums atlikti pomirtinius delfinų lavonų tyrimus, siekiant išsiaiškinti tikrąsias jų mirties priežastis, apibūdinti sunkius odos pažeidimus, kurie būdingi šiai ligai, bei pastebėti, ar egzistuoja koreliacija tarp šių ir kitų atvejų visame pasaulyje,“ – aiškino veterinarijos patologė Nahiid Stephens iš Australijos Murdocho universiteto.
Remiantis analize, iš tiesų egzistuoja koreliacija tarp globalių šio susirgimo atvejų.
Kaip tai vyksta?
Gėlo vandens odos ligos protrūkiai atrodo vykstantys po smarkių audrų, tokių kaip uraganai ir ciklonai, kurių metu didžiuliai gėlo vandens lietaus kiekiai iškrenta sausumoje, o tuomet nuotėkis suteka į upes ir pakrančių vandenis.
Tokių staigių liūčių sukeliamas pavojus yra tas, kad liūtys greitai sumažina sūraus vandens, kuriame gyvena delfinai, druskingumą ir sudaro mažesnio sūrumo sąlygas, kurios gali išsilaikyti ištisas savaites ar mėnesius, ką rodo aplinkos stebėjimų duomenys iš Australijos.
Delfinai gali toleruoti tokias sąlygas, tačiau tik trumpą laikotarpį, o užsitęsęs gėlo vandens poveikis sukelia įvairius pasikeitimus gyvūnų odoje ir cheminėje kraujo sudėtyje, iššaukia dermatitą, pažeidimus ir kitokį fiziologinį stresą, lydimus oportunistinės dumblių, titnagdumblių, grybelių ir bakterijų kolonizacijos.
„Dėl odos pažeidimų delfinai iš savo kūnų praranda gyvybiškai svarbius jonus ir baltymus. Taigi, kuomet visa tai plūsta iš jų, į vidų patenka gėlas vanduo, kas sukelia patinimus bei opas,“ – „Australian Broadcasting Corporation“ sakė Stephens. „Žaizdos prilygsta trečio lygmens nudegimams tarp žmonių, kas yra siaubingas sužalojimas, kuris labai greitai gali sukelti mirtį. Jis juos pražudo, nes delfinų kraujyje sukelia elektrolitų sutrikimus ir tai galiausiai baigiasi jų organų nepakankamumu.“
Prognozuojama, kad dėl klimato kaitos intensyvės tokie smarkūs orų reiškiniai, kaip potvyniai, audros ir ciklonai, kas gali sukelti daugiau pragaištingų potvynių upių žiotyse, lagūnose ir pakrančių pelkėse, kas, tikėtina, paskatintų dar daugiau gėlo vandens odos ligos protrūkių.
Mokslininkai teigia, kad galima panaudoti šias žinias padedant pakrančių aplinkose gyvenantiems delfinams. Visgi, laiko veikti turime ne į valias.
„Jei jie bus stumiami link išnykimo ribos, mes galime jų netekti ir jie visiškai išmirs,“ – sakė Nahiid Stephens. „Turime spręsti šią pavojingą klimato kaitos problemą, kuri yra daugialypė, o taip pat mes turime švelninti kitas, delfinams kylančias grėsmes, nes kiek gi dar perspėjimo signalų mums reikia, kad veiktume kol dar nėra per vėlu?“