0.5 C
Panevėžys
Šeštadienis, 29 sausio, 2022

Amerikiečių rašytoja neria į ištremtų į Australiją moterų likimus: „Knyga gali įveikti tylą“

AutoriusJPFotoORGANIZATORIŲ
Amerikiečių rašytoja neria į ištremtų į Australiją moterų likimus: „Knyga gali įveikti tylą“.

Sausa statistika teigia, kad net 20 procentų šiandienės Australijos gyventojų yra iš Anglijos ir Airijos 1788–1868 metais atplukdytų nusikaltėlių palikuonys. Per du dešimtmečius atlikti bausmės Van Dimeno žemėje Australijoje buvo atplukdyta daugiau kaip 160 tūkstančiai žmonių. Viena iš septynių atplukdytųjų buvo už smulkius nusižengimus nubausta moteris. Būtent ši istorinė detalė paskatino žinomą amerikiečių rašytoją, bestselerių autorę Christiną Baker Kline parašyti romaną „Ištremtos“. „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“ bestselerių sąrašuose besipuikuojantis romanas neseniai pasiekė ir lietuvių skaitytojus.

XIX amžiaus pradžioje jauna naivi guvernantė Evangelina, Londone suviliota šeimininkų sūnaus, jau būdama nėščia apkaltinama vagyste ir pasodinama į pagarsėjusį Niugeito kalėjimą. Po kelių mėnesių mergina išgirsta nuosprendį: ji bus išgabenta į Van Dimeno žemę Australijoje. Laive Evangelina susidraugauja su jauna žolininke Heizele. Ji nuteista septyneriems tremties metams už tai, kad pavogė sidabrinį šaukštą.

Tuo metu, kai kalinių laivas plaukia į Van Dimeno žemę, daugybė aborigenų jau buvo prievarta perkelti į kitas, atšiaurias, nederlingas vietas, o jų gimtąsias žemes užėmė baltieji kolonizatoriai. Vienas iš jų – Van Dimeno žemės gubernatorius su žmona į savo rezidenciją atsigabena vietinę mergaitę našlaitę Matiną. Jiems smalsu, ar pavyks civilizuoti laukiniu laikomą vaiką.

Ambicingą, daug jausmų ir minčių sukeliantį romaną apie trijų moterų likimus XIX amžiaus Australijoje išleido leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą romaną „Ištremtos“ išvertė Daiva Javdokimova. Rašytoją Christiną Baker Kline kalbino Vitalija Maksvytė.

„Tegul niekas nesako, kad praeitis yra mirusi. Praeitis byloja apie mus, ji mumyse“, – savo romaną pradedate aborigenų poetės Oodgeroo Noonuccal citata. Kodėl būtent ši autorė ir būtent ši citata?

Vienos geriausių Australijos poečių eilutė mums neleidžia pamiršti, kad visas šiandienos gyvenimas yra sukurtas ant praeities, ant istorijos pamatų. Jei norime žengti į priekį ir suvokti, kur einame, kaip gyvename, turime pripažinti, iš kur atėjome. Savo romane „Ištremtos“ buvau pasiryžusi parodyti ir atgaivinti praeitį. Norėjau, kad šiuolaikiniai skaitytojai suprastų: istorinis pasakojimas apie tai, ką XIX amžiuje Australijoje patyrė britų kalinės ir aborigenai, šiandien yra toks pat aktualus, kaip ir tada. Galbūt – net aktualesnis.

Jūsų romane gausu išraiškingų smulkmenų, atrodo, lyg pati būtumėte patyrusi vienatvę laivo tamsoje, ragavusi škotiškos obuolių košės su cinamonu, citrinų žievelėmis ir raudonuoju vynu, mačiusi Australijos naujakurių buitį. Aprėpėte plačiai – ir laiką, ir erdvę. Iš kur sėmėtės žinių?

Kai rašai romanus, kurių veiksmas rutuliojasi praeityje, reikia kruopščių tyrimų. Ruošdamasi rašyti „Ištremtas“ net keletą kartų vykau į Angliją, Škotiją, Australijos žemyną ir Tasmaniją. Skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas: istorines knygas, romanus, poeziją, kelionių vadovus, senus žemėlapius, net receptų knygas. Žiūrėjau filmus ir televizijos laidas, klausiausi muzikos ir kalbinau istorikus. Naujų istorinių smulkmenų nesilioviau ieškoti tol, kol leidėjams atidaviau paskutinį knygos rankraštį, žinojau, kad dar kokia įdomi smulkmena tik papildys pasakojimą. Viena iš tokių įdomybių – iš gyvūnų taukų anuomet gamintas lajus. Jį naudodavo vargšų prieglaudose ir kalėjimuose koridoriams apšviesti. Pigus lajus gerai lydėsi žemoje temperatūroje, baisiai dvokė, koridoriuose jo privarvėdavo balutės. Įdėjau į romaną šią juslinę smulkmeną. Tačiau tik tyrimai neužtikrina gero pasakojimo. Nors į kiekvieną rankraštį vis įterpiu smulkių, savo tyrinėjimuose atrastų brangakmenių, lygiai taip pat išimu net ir labai gardžius istorinius kąsnelius, kurie istorijai nieko neduoda. Tai – skausmingas, bet romanui būtinas procesas.

Užsiminėte, kad romane suliejote keletą savo gyvenimo patirčių. Viena iš jų – tyla, kurią patyrėte keliaudama po Australiją. Vietos gyventojai tiesiog nutildavo, kai jų paklausdavote apie tam tikrus šalies istorijos laikotarpius. Kaip manote, ar knygos padeda nutraukti tylą? Ar literatūra gydo traumas?

Be abejo, knyga gali įveikti tylą. Mane domina dažnai nutylimos, visuomenės paribiuose gyvenančių žmonių istorijos, moterų ar spalvotųjų žmonių istorijos. Išties literatūra gali gydyti, nušviesdama istorijos šešėliuose atsidūrusių žmonių patirtis ir pripažindama, kad tos patirtys gali būti vertingos. Aš rašau apie ištvermę ir viltį, kai tenka susidurti su sunkumais. Manau, tai gali įkvėpti skaitytojus jų pačių psichologinėse kelionėse.

Knygos baigiamajame žodyje minite, kad dirbote moterų kalėjimuose, padėjote įsibaiminusioms, nutilusioms moterims atsiverti. Jūsų romanas taip pat gali būti laikomas tam tikru moteriškų patirčių atvėrimu. Kodėl, jūsų nuomone, taip svarbu pasakoti ir papasakoti?

Kadaise „New Yorker“ žurnale skaičiau straipsnį „Tik faktai, ponia“. Jame amerikiečių žurnalistė ir istorikė Jill Lepore rašo: „Grožinė literatūra gali daryti tai, ko nedaro istorija, – nors turėtų.“ Perskaičiusi straipsnį supratau, kad būtent tai ir dariau trijuose paskutiniuose savo romanuose. „Našlaičių traukinyje“ pasakoju apie skurstančius imigrantus. „Pasaulio gabalėlis“ yra istorija apie neįgalią moterį JAV kalėjime – Kristiną Olson, tapusią vieno garsiausių paveikslų pasaulyje personažu. Romane „Ištremtos“ rašau apie vargšes britų moteris ir aborigenus, ištremtus iš savo gimtųjų žemių. Visose trijose savo knygose aš tarsi suteikiu balsą žmonėms, daugiausia moterims, nepatekusiems į istorijos puslapius.

Christiną Baker Kline.

Jūsų romano veikėjos geba bendradarbiauti, palaikyti viena kitą, ir tai yra jų stiprybė. Būtent moterys pasirodo esančios stiprioji, o ne silpnoji lytis. Užtat vyrų pasaulis romane – priešiškas, šiurkštus, o kartais, atvirkščiai – paklusnus arba abejingas. Ar tokį pasaulį ir dabar matote? O gal jis gali būti vientisas ir darnus, kaip knygos herojų Heizelės ir Diuno santykiai?

Beveik prieš keturis dešimtmečius psichologė Carol Gilligan rašė, kad, jos požiūriu, moterys ir vyrai galią įsivaizduoja skirtingai: moterys vadovės linkusios veikti iš voratinklio vidurio, o vyrai vadovai stengiasi įsitaisyti kopėčių viršuje. Man teko matyti daugybę anekdotinių šios teorijos įrodymų, bet taip pat manau, kad žmonės, o ir hierarchijos kinta, keičiantis aplinkybėms. Sluoksniuotoje britų visuomenėje Heizelė ir Diunas niekada nebūtų atradę vienas kito, nė nebūtų bandę suprasti vienas kito. Australijoje jie gavo laisvę atrasti save iš naujo, galėjo, nekreipdami dėmesio į griežtas socialines taisykles, regėti vienas kitą tiesiog kaip žmones.

Dėmesingai, su juntamu rūpesčiu pasakojate apie palavų – Tasmanijos aborigenų papročius, gyvenimo sąlygas, mitybą, tikėjimą, ritualus. Kodėl romane atsirado ir ši tema?

Kai pradėjau rašyti „Ištremtą“, maniau, kad rašysiu apie nuteistas moteris ir jų kelionę iš Britanijos į Australiją penktajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Bet kuo daugiau skaičiau apie tą laikotarpį, tuo labiau supratau, kad būtų neatsakinga, jei nepapasakočiau, ką tuo pačiu metu patyrė Tasmanijos aborigenai ir kaip britai išsiuntė juos į koncentracijos stovyklas, įrengtas po atviru dangumi. Aborigenų istorija skaudina ir siutina. Nors moterims kalinėms Australijoje buvo nelengva, daugelis jų galų gale susikūrė visai neblogą gyvenimą. Apie daugumą Tasmanijos aborigenų palikuonių – palavų to nepasakysi.

 Jūsų romano skaitytojai sužinos, kad kramtoma imbiero šaknis gali sumažinti pykinimą, knygoje atskleidžiate gana daug detalių, susijusių su pribuvėjų veikla, seksualumu, gydymu. Sakyčiau, drąsiai atidengiate tai, kas daugelį amžių buvo perduodama tik iš lūpų į lūpas, o oficialiai netgi neigiama, kritikuojama, niekinama. Ar tai darote siekdama sukurti kuo tikroviškesnį pasakojimą, ar vis dėlto turite ir kitų tikslų?

Knygoje man buvo įdomu nagrinėti Heizelės, jaunos pribuvėjos, ir daktaro Diuno, mokyto chirurgo, niekinančio prietarus, santykius. Iš tiesų XIX amžiuje, dar prieš gydytojams tai pripažįstant, pribuvėjos žinojo, kad pogimdyvinę arba vadinamąją kūdikio lovos karštinę sukelia nehigieniškos sąlygos. Šį susirgimą pribuvėjos gydė šaknelėmis ir žolelėmis, o ne dėlėmis ir kraujo nuleidimu. Beje, daugelis raganiškų pribuvėjų gėraliukų buvo kur kas veiksmingesni už invazinius gydytojų metodus. Tai ir norėjau pasakyti.

Kas jus įkvėpė sukurti pagrindinę knygos heroję – Heizelę? Ar ji turi prototipą? Ir išduokite, kaip kilo idėja merginos nugarą papuošti tatuiruote? Ar Škotijoje XIX amžiuje būta tatuiruotų moterų?

Nepaisant sunkios jos vaikystės, o gal kaip tik dėl jos Heizelė ir turi stiprybės, ji niekam neleis palaužti savo dvasios. Sukurti tokį personažą mane įkvėpė įvairiausios atkaklios moterys, knygų herojės – Džeinė Eir ir Lisbetė Salander iš „Merginos su drakono tatuiruote“. Jei XIX amžiuje vidurinės klasės atstovė moteris pasidarytų tatuiruotę, kiltų tikras skandalas. Tačiau tarp vargšų tatuiruotės nebuvo taip jau reta. Mėnulio tatuiruotė Heizelei yra prasminga, o piešinys ją susieja su Evangelina, kai išaiškėja, kad abi jos mėgsta W. Shakespeare’o „Audrą“.

Naivios ir romantiškos Evangelinos istorija, rodos, atkreipia dėmesį į pavojus, tykančius fiziškai, bet ne psichologiškai subrendusios moters XIX amžiaus Anglijoje. O kaip dabar, jūsų nuomone, susiklostytų tokio pat likimo merginos kelias?

Evangelinos situacija būdinga tam laikui ir tai vietai: XIX amžiaus pradžioje ir viduryje moterų likimus dažnai valdė jų gyvenime esantys vyrai – tėvai, broliai ir sutuoktiniai. Kai kuriose visuomenėse tas pats galioja ir šiandien. Bet jei Evangelina gyventų Anglijoje šiomis dienomis, ji tikriausiai galėtų save apginti.

Ar jums svarbu savo romane ne tik papasakoti istoriją, bet ir įvertinti, pateikti tam tikras išvadas?

Aš nenoriu spręsti už skaitytojus. Tikiuosi, kiekvienas iš jų padarys savas išvadas.

Ar jau sulaukėte apie savo knygą atsiliepimų iš Australijos skaitytojų?

Atsiliepimai buvo nuostabūs! Man labai pasisekė, kad australų ir amerikiečių bendrovė „MadeUpStories“, įsikūrusi Sidnėjuje ir Los Andžele, nupirko teises kurti serialą pagal „Ištremtų“ scenarijų. Jų palaikymas buvo didžiulis pasiekimas. Taip pat nusišypsojo sėkmė sulaukti netikėto pagyrimo iš populiarios australų rašytojos Heather Morris, parašiusios „Aušvico tatuiruotoją“.

Ką jums pačiai padovanojo šios knygos kūrimo procesas?

„Ištremtos“ išėjo neramiais laikais, – pasaulis dar buvo pandemijos viršūnėje, po George’o Floydo žmogžudystės visur stiprėjo „Black Lives Matter“ judėjimas. Australijoje vyko daug mitingų ir eitynių aborigenams palaikyti, buvo reikalaujama teisingumo ir reparacijų. Nors „Ištremtų“ veiksmas vyksta prieš 180 metų, pastarieji įvykiai yra puikus priminimas, kad socialinio teisingumo, skurdo ir kalėjimo konvejerio ir spalvotųjų bei moterų diskriminacijos temos nepraranda aktualumo.

Ar rašydama knygas daug keliaujate? O gal kaip tik susikuriate jaukią darbo vietą ir viską, ko reikia, randate bibliotekoje ar internete?

Paprastai, kai ruošiuosi knygai, kelis kartus apsilankau vietovėse, apie kurias rašau. Skrebinu pastabas, godžiai skaitau ir kalbuosi su man įdomios temos ekspertais. Turiu pajusti Londono grindinio akmenis po kojomis, užuosti Tasmanijos vėjo nešamą laukinių gėlių kvapą. Paskui grįžtu namo ir sėdu prie darbo. Kadangi gyvenu tai Niujorke, tai Plikojo Kalno saloje Meine, turiu dvi oficialias rašymo erdves. Meine mano darbo kabineto langai žvelgia į žavingą uostą su plūduriuojančiais laivais ir kėniais, o tolumoje matyti kalnai. Niujorke pro langą matau Centrinį parką. Bet taip pat labai mėgstu rašyti kavinėse arba koncertų salės gale. Foninis triukšmas mane kažkodėl išlaisvina.

Ar jūsų skaitytojai kaip nors lemia sprendimus, ką ir kaip kursite toliau?

Žmonės dažnai kalba apie socialinių tinklų problemas, bet man be galo smagu sulaukti dėmesio iš savo skaitytojų „Instagram“, „Facebook“ ir „Twitter“. Džiaugiuosi atsiliepimais, patinka žinoti, kaip mano romanai padėjo jiems keisti požiūrį į savo gyvenimą. Daugybė žmonių siuntė man savo mintis ir idėjas knygai, tačiau kol kas nė vienas neįkvėpė. Turiu pajusti specifinį dilgsėjimą prie širdies, kad galėčiau atsiduoti idėjai. Tik tas jausmas yra retas…

Romano pabaigoje vardijate galybę šaltinių, iš kurių sėmėtės žinių. Jei reikėtų išskirti tris, tinkamus plačiajai auditorijai, norinčiai daugiau sužinoti apie Australijos istoriją, ką rekomenduotumėte?

Labai rekomenduoju Alison Alexander darbus. Ši, dabar jau į pensiją išėjusi profesorė parašė ar redagavo 33 knygas apie Australijos istoriją, be to, pati yra kilusi iš kalinių. Būtent jos knygos tapo svarbiausiais šio mano romano šaltiniais. Taip pat rekomenduočiau „Mirtiną krantą“ (The Fatal Shore), Roberto Hugheso išsamią britų Australijos kolonizavimo istoriją, ir dr. Grego Lehmano, aborigenų istorijos profesoriaus, kilusio iš Tasmanijos aborigenų genties, straipsnius bei rašinius.

Smalsu, kieno istoriją pasakos kitas jūsų romanas? Ar jau galite išduoti, apie ką rašysite, o gal jau ir rašote?

Beveik metus rašau kitą romaną. Jame ataidi pasakojimai iš mano pačios giminės istorijos, įvykiai rutuliojasi Amerikos pietuose, per Pilietinį karą. Deja, negaliu papasakoti daugiau, bet tai yra labai neįprasta istorija, kurią rašyti nėra lengva!


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Į filmą ir knygą vaikų nuotykius sudėjusi R. Šerelytė: „Esu savo knygų režisierė“

confident-noyce

Tradiciškai bus renkamos gražiausios metų knygos

confident-noyce

J. Šeduikytės iššūkis: „Tikiu, kad vieno žmogaus drąsa gali įkvėpti ir kitus“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau