Aktorė T. Razmislavičiūtė-Juodė: „…ir sakau – tik imti ir daryti tai, ką...

Aktorė T. Razmislavičiūtė-Juodė: „…ir sakau – tik imti ir daryti tai, ką šaukia vidus“

Lukas VARANAUSKAS / Luko VARANAUSKO, Tado POVILONIO, Tomo STASEVIČIAUS nuotr.

Iš Anykščių kilusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė-Juodė jau 12 metų dirba Panevėžio teatre.

2007 metais baigusi Klaipėdos universitetą, vaidybos studijų programą T. Razmislavičiūtė-Juodė pradėjo dirbti J. Miltinio dramos teatre ir čia dirba lyg šiol.

BIC

Panevėžiečiai pamilo simpatišką ir prieš šešerius metus kovo 27 dieną Tomą išrinko žiūrovų mylimiausia J. Miltinio dramos teatro aktore.

Naujienų portalo JP rubrikos „Jaunimo palėpė“ pašnekovė – teatro ir televizijos aktorė, renginių vedėja 34 metų T. Razmislavičiūtė-Juodė mielai sutiko pabendrauti.

Aktorė pasakojo apie save, kodėl pasirinko nelengvą, bet įdomią aktorės profesiją, kuo dar domisi be teatro, kas gyvenime svarbiausią.

– Keli įdomesni biografiniai faktai.

– Man atrodo, kad kiekvieno biografija yra įdomi tik pačiam ir tik tiek, kiek ji tave keičia, moko, įprasmina. Taigi, man mano istorijoje svarbiausia, kad gyvenu iš savo mylimos profesijos jau 11 metų ir ji man vis dar kelia smalsumą.

Kad šeima yra mano viso gyvenimo kūrinys, kuris niekada nebus užbaigtas. Kad du kartus buvau Indijoje – Naujajame Delyje, Bombėjuje, Keraloje.

Ir kad lankiausi Kanadoje Albertoje, ir ten patyriau, kur dainuoja mano širdis – kalnuose.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?

– Mano gyvenime Teatras atsirado iš smalsumo. Nepasakyčiau, kad vaikystėje būčiau mėgusi maivytis ar vaidinti. Gal tik tiek, kiek visi vaikai. Bent neatsimenu to. Niekas niekada neprognozavo, jog būsiu aktore. Kol pati to nepareiškiau būdama 12-os metų.

Ir nuomonės niekada nebepakeičiau, nepaisant kitų siūlymu, klausimų ar provokacijų. Mane teatras traukė vidumi. Nuo pat pradžių. Ir dabar taip pat. Kaip viskas atrodo iš šono, aš suvokiu tik galiausiai. Todėl režisuoti niekada negalėčiau. Pirmiausia ieškau iš kur, per ką, kas neša vaidmens energetiką, būtį, prasmę egzistuoti.

– Kokie jūsų svarbiausi vaidmenys teatre ir trumpai apie juos.

– Svarbiausi vaidmenys yra visi, jei keliu sau klausimą, kodėl esu tame vaidmenyje, kodėl jis atėjo pas mane ir ko turiu tapti verta, kad galėčiau būti su juo. O tą darau visada.

Visada paminiu Siuzanos vaidmenį A. Pociūno  spektaklyje „Figaro vedybos“. Nes tai pirmasis mano vaidmuo didžiajame Teatre. Pirmasis režisierius. Pirmieji partneriai. Pirmosios gėlės ir pirmoji karūna ant mano ego.

Žinoma, Anna Frank, Valerijaus Jevsejevo „Visada tavo. Anna Frank“. Nesakysiu, kodėl. Nes mačiusiems šį spektaklį tokio atsakymo nereikia. O nemačiusiems – irgi ne.

Ir naujausias mano vaidmuo Jono Tertelio spektaklyje „Teatralas“. Jo pradžia ir eiga buvo ypatingi. Kas tuo metu vyko mano gyvenime už teatro durų ir ką turėjau daryti senoje – buvo nutolę per šviesmečius. Šitas vaidmuo mane užpildė dalykais, kuriais niekas kitas niekada nebūtų užpildęs.

– Didžiausi jūsų autoritetai ir kodėl būtent jie?

– Mano didžiausi autoritetai yra mano amžiną atilsį seneliai. Nes tai buvo geriausi žmonės pasaulyje, gerbiantys kiekvieną ir randantys gerą žodį visiems: ir murzinam benamiui, ir įkyriam į namus lendančiam prekeiviui ir padykusiam vaikui. Jie nerūšiavo ir neskirstė žmonių, dienas leido kūrybiškai ir visada su juoku, mylėjo visą kaimą. O kaimas mylėjo juos.

Ir mano sūnus, nes jis mato, girdi ir jaučia daugiau negu aš. Visam gyvenimui turiu ką veikti – augti iki jo.

– Trumpai apie pomėgius ir laisvalaikį.

– Sportas. Knygos. Ir visas laikas, kurį leidžiu su šeima.

– Renginių vedimas jums kas tai? Kaip vyksta pasiruošimas tam ir koki atsakomybę jaučiate?

– Ooo… tai mano profesijos „saldainis“, teikiantis malonumą be kančios (juokiasi). Rašau tekstus, mėgstu mąstyti pagal duotą temą. Kiekvienas renginys man yra nauja tema.

Apie ką jis, kam skirtas, kokia jo data, kokia prasmė, kokią žinią jis neša, kokiai publikai, koks organizatorių uždavinys man. Ir aš gyvenu su tuo. Vaikštau, vairuoju, geriu kavą, stebiu žmones, nemiegu, klausau muzikos, dėlioju mintis.

Aš tai vadinu – kontempliuoju. Net nežinau, ką tas žodis reiškia, bet jis toks pat neaiškus, kaip ir procesas apie kurį dabar pasakoju (juokauju).

Tada kažkurią naktį arba paryčiais ateina „išrišimas“. Jis gali aplankyt lovoj, autobuse iš gastrolių, bet kur, bet kada. Tada sėdu, viską surašau ir siunčiu partneriui arba organizatoriams.

Paprastai tai būna paskutinę naktį prieš renginį. Bet kolegos jau įpratę ir laukia to be streso. Tikiuosi.

– Kūryba ir tobulėjimas Panevėžyje ir asmeninė nuomonė apie tai.

– Panevėžys yra puikus miestas kūrybai ir tobulėjimui. Tik imk ir daryk kažką. Ką tik nori. Terpė plati ir neišnaudota.

– Ko palinkėtumėte savęs ieškančiam, jaunam žmogui ?

– Ieškoti ne savęs, o savyje.

– Ir pabaigai apie ateities planus.

– Panevėžyje su bičiule steigiame privačią mokyklą, pagal Valdorfo pedagogiką. Mokyklą vaikams, ugdomiems per kūrybą. Tai mano planas ilgametei ateičiai Panevėžyje.

Ten laisvės menui tiek, kad uch, nes vaikams ir apie vaikus – nėra ribų. Na, kaip ir sakau – tik imti ir daryti tai, ką šaukia vidus.

Vietos po saule ir žiūrovų užteks visiems.

 

Basakojis

Mano namukas

Dima Bilan

Modelis

Dizainas

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.