A. Canbolat: „Jaunu kūrėju Panevėžyje būti nėra lengva“

A. Canbolat: „Jaunu kūrėju Panevėžyje būti nėra lengva“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ / Rimvydo ANČEREVIČIAUS nuotr.

Apie kūrybą, Panevėžyje sklandančia Juozo Miltinio aurą, muzikos kūrimą ir, ar sunku būti jaunuoju kūrėju Aukštaitijos sostinėje, radijo stoties „Pulsas“ laidoje pasakojo Aronas Canbolat. Laida „Nenutylim“ kaip niekada smarkiai buvo kupina muzikinių temų, atvirumo apie kūrybos procesą ir net rekomendacijų dainoms.

Laidos vedėja Arneta: Svečiuose šiandien Aronas Canbolat. Sveikinuosi, džiūgauju, kad užsukai į radiją pasikalbėti apie kūrybiškumą ir kūrybą.

Aronas: Labas. Tai nuo ko pradėsime?

BIC

Arneta: Pats esi panevėžietis ir praėjusiais metais vykusiuose Jaunimo apdovanojimuose susirinkai nominaciją už…

Aronas: Meną, už meniškumą. Tapau 2019 metų Panevėžio menininku.

Arneta: Labai ieškojau žmogaus šį kartą, kurį galiu pakalbinti, ir gavau rekomendaciją pasikviesti Aroną į studiją. Ir, kai žmonės pradėjo varditni, ką jis veikia, aš ėmiau mąstyti – apie ką reikės su juo kalbėti. Aš netuščiažodžiausiu, bet tu pats papasakok, kiek visko veiki.

Aronas: Gerai. Pradėsiu nuo sau mieliausio ir smagiausio dalyko – tai muzika. Rašau ir kuriu dainas, rašau tekstus bei kuriu muziką. Dar rašau poeziją, poemas, eilėraščius, sonetus. Taip pat vaidinu teatre. Šiek tiek atidėjau šitą veiklą, bet esu suvaidinęs ne 1 ir ne 2 spektakliuose.

Arneta: Kur?

Aronas: Vaidinau Bendruomenių rūmuose. Vaidinau pas buvusį J. Miltinio mokinį – Antaną Maculevičių. Ten išmokau labai daug teatrinių sugebėjimų, kaip valdyti publiką… Labai gyvenimiški dalykai, galima sakyti, išmokau gyventi. Tai žmogus, kuris moka psichologiškai paruošti žmogų gyvenimui. Ten ir supratau, kad noriu kurti meną, daryti kažką, ką ne visi sugeba, o aš gal sugebu. Nuo to meto pradėjau rašyti eilėraščius. Tai buvo prieš dvejus metus. Dar šoku. Šoku jau 14 metų. Pradėjau nuo ketverių.

Arneta: Taip, klausytojai, puikiai išgirdote: nepaisant to, kad Aronas tiek daug veikia, jam yra tik 18. Žmogus bando įveikti dvyliktą klasę ir, jei pasiseks, šiais metais jis bus dar ir studentas. Ar neplanuoji studijuoti?

Aronas: Šiais metais dar ne, planuoju pasiimti laisvus gal vienerius, o gal net dvejus metus. Dabar dar ir dirbu, tad galvoju tęsti darbą arba šiek tiek pakeliauti, nes kelionės yra atsipalaidavimo dalykas.

Arneta: Kai tiek daug visko veiki, ar tų studijų dar reikia? Be to mokslas gali gimti ir be mokymosi. Galima sutikti meniškus žmones, iš jų mokytis ir atsidūrus toje terpėje išmokti kažko daugiau, nei išmokytų universitetas.

Aronas: Taip, tiesa, aš pats savęs dažnai klausiu, ar noriu studijuoti. Iš tikrųjų, ne. Labai to nenoriu ir gal net šiek tiek bijau, nes mokslas vargina ir, atrodo, numuša nuo to tikrojo kelio, kuriuo turėtum eiti. Patį mokymąsi jau senai pradėjau. Kas su menu susiję – nuo jaunystės, 13 metų jau bandau daryti, mokausi pas įvairius žmones, kurie daugiau supranta ir nežinau, ar studijos man būtų pelningas dalykas, bet labai domiuosi ir kitais dalykais. Labai norėjau studijuoti psichologiją, labai norėjau studijuoti lietuvių filologiją. Sričių begalės, o pasimetimas tarp tų sričių man ir neleidžia iškart po mokyklos pasirinkti tai, ką aš norėčiau studijuoti. Noriu dar save atrasti per tuos metus.

Arneta: Jei būčiau tavo vietoje – irgi panašiai galvočiau. Bet prieš tą dešimtmetį buvo kitaip ir visi buvome spaudžiami sprendimus daryti greitai – čia ir dabar. Beje, labai įdomiai užsiminei, kad teatre išmokai gyventi. Mokeisi pas žmogų, kuriam teko galimybė dirbti dar su pačiu Juozu Miltiniu. Ar Panevėžyje dar gyvas tas J. Miltinio mitas? Ar jo aura dar sklando ore?

Aronas: Kiek esu girdėjęs pasakojimų apie Miltinį iš tų pirmų lūpų, iš žmogaus, kuris dirbo su pačiu Maestro, tai man Miltinis yra įspūdingas ir toks kitoks žmogus. Atrodo, kad tokių žmonių trūksta. Ypač Panevėžyje. Ką pastebiu, tai man kartais net liūdna, kad čia žmonės yra susikaustę, visi tokie melancholiški ir jiems trūksta entuziazmo gyventi. Ir būtent teatras – tai, kas mane pastūmė džiaugtis mažomis akimirkomis, detalėmis, kurios papildo kasdienišką rutiną – per teatrą atrandu save. Vaidindamas atrandu tiesą, kuri gal ne visiems suprantama. Tai Miltinio stereotipai, jo palikimas – gyvas. Kiekviename iš tų Panevėžyje vaidinančių, kiekviename, kuris jį pažinojo. Manau, kad nuėjus į J. Miltinio dramos teatrą dar gali atrasti tą Miltinio sielą.

Arneta: Skamba džiugiai. Teatre senai buvau, tad, kai atsirenovuos – bus proga užsukti. Kvietimas visiems ten užsukti, kas tik turi galimybę. Bet užsiminei, kad muzika pačiam labai artima. Ar dainoms žodžius kuri pats ir ar muzika kūrybos procese neatsibosta?

Aronas: Labai stiprus klausimas. Muzika yra labai dviprasmiškas dalykas. Man ji yra saviraiškos būdas ir tai, kas suteikia džiaugsmą. Rašyti tekstus man nėra labai sunku, aš juos gana greitai parašau, bet dar kokį mėnesį vis taisau, tvarkau tekstą, kad jis būtų man tinkamas.

Arneta: Ar kūrybiniame aruode jau turi konkretų skaičių sukurtų dainų?

Aronas: Parašęs tekstų turiu daug, bet išleidęs turiu tik vieną dainą. Nesenai turėjome koncertą pavadinimu „Everfestas“, ten atlikome ir kelias naujas dainas. Bet į jokią platformą jų nepaleidome.

Arneta: Laukiate? Kaupiatės kažkam?

Aronas: Ne. Atsitiko tokia problema, kad iširo mano grupė, kuri vadinosi „5 a.m.“. Dabar likau vienas ir tęsiu darbus kaip solo atlikėjas.

Arneta: O kas? Susipykote? Nesutarimai?

Aronas: Gavosi taip, kad aš muziką laikiau darbu – reikia dirbti, reikia ruoštis, reikia pabaigti – nes tai darai ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Mano kolega į viską žvelgė kitaip ir man tai tiesiog nepatiko. Galiausiai abu draugiškai nutarėme, kad keliai turėtų išsiskirti.

Arneta: Nesutapo interesai. Ar yra galimybė bent vieną tą kūrinį išgirsti?

Aronas: Tą vieną kūrinį galima išgirsti „Spotify“ ir dar lietuviškoje platforomoje „pakartot.lt“.

Arneta: Gal net ir šiandien per „Pulsą“ jos paklausysime. Jei tik duosi leidimą.

Aronas: Pamąstysiu.

Arneta: Kol pamąstysi, papasakok apie tuos tekstus. Kaip jie atsiranda? Daug žodžių reiki. Knygų daug skaitai?

Aronas:  Skaitau ir knygų, bet nemanau, kad tai esminis dalykas. Žodžiai atsiranda iš manęs. Gana dažnai turiu tokią kaip ir blogą nuotaiką, jei tai galima taip pavadinti. Žodžiai padeda išreikšti savo vidų, pamatyti save iš vidaus. Per žodžius išreikšiu save, nes nelabai turiu gebėjimą kitaip išsipasakoti. Aš mieliau atsisėdu vienas ir parašau kažkokį tekstą, kuris šiokia tokia kryptimi išduoda mano tą vidinį pasaulį. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio rašau.

Arneta: Aną savaitę skaičiau eteryje straipsnį, kad, jei jau daina apie meilę – tai toji meilė būna nelaiminga. Tavuoju atveju taip pat?  Yra prastos emocijos ir jos išsilieja popieriuje, ar ne?

Aronas: Taip.

Arneta: Tai ar ir dainos dažniausiai liūdnos būna?

Aronas: Priklauso. Aš rašau ir lietuviškai, ir angliškai. Angliškai rašant kažkodėl visuomet gaunasi liūdnos dainos, tokios depresyvios ir melancholiškos. Kelis tekstus pradėjau rašyti lietuviškai apie meilę ir tokią visai pavykusią meilę. Nežinau, kaip čia taip gaunasi. Toks savotiškas dvilypumas.

Arneta: Tai gal per daug angliškų liūdnų dainų klausai?

Aronas: Nežinau, kaip čia taip gaunasi. Gal kur pasąmonėje, lengviau žodžiai lipdosi.

Arneta: Negirdint klausytojams Aronas pasakojo, kaip lėktuve buvo sutikęs Lilą su Inomine.

Aronas: Taip, jei jau paviešinai faktą, papasakosiu. Lygiai prieš metus skridome su mama iš Tailando, iš atostogų ir skrydis buvo su persėdimu Kijeve. Taip netyčiom už mūsų atsisėdo Lilas ir Inomine. Jie man yra didelis pavyzdys, į juos bandau lygiuotis kurdamas muziką. Viskas prasidėjo taip: sakau mamai „Žiūrėk, už mūsų Lilas sėdi“. Ji sako – „ Kas toks?“. Aš sakau – „Lilas ir Inominė, populiari lietuvių grupė“. Ir ji vis tiek nesuprato…

Arneta: Manau, tai ne tėvų grupė.

Aronas: Aš ir taip pamaniau. Svarbu, kad aš atpažinau. Sakau jam „ Labas“ ir galvoju, kad jei atsakys – tai atsakys lietuviškai, tikrai neprašausiu. Taip gavosi, kad pradėjome bendrauti kelionės metu. Ir mano paskutiniai žodžiai buvo „Mes dar tikrai susitiksime ir kitą kartą ant scenos“.

Arneta: Tai dabar sakyk, kur tave artimiausiu metu ant scenos pamatyti būtų galima?

Aronas: Dabar planų būti ant scenos neturiu. Gal vasaros pradžioje su automobilių klubais „Summer fest“ dalyvausiu. Tai gal ten pasirodysiu. Bet dar klaustukas.

Arneta: O, jei norėsime tave pagauti, tai gaudysime repo tekstais?

Aronas: Taip, dažniausiai repo. Dabar ta naujausia mano parašyta ir įrašyta daina yra popso stiliaus ir repo dalis yra labai trumputė. Susiradau mergaitę, kuri dainuoja visą dainą ir aš gavausi toks kaip antras daininkas. Bet tai irgi mano daina. Tai ne tik repas, ne tik popsas, šiaip ir roką labai mėgstu. Rašau viską.

Arneta: Žiūrėk, Aronai, jei kada sukursi visą didelį albumą dainų, tas albumas turės būti išleistas su tam tikru viršeliu, ar ir jį planuoji pats nupiešti?

Aronas: Labai mėgstu žiūrėti į ateitį. Tokių viršelių aš turiu begalę. Esu sugalvojęs net ir trečio albumo pavadinimą ir jau ketvirto. Jau viską esu suplanavęs, viskas yra padaryta. Dabar reikia tik muzikos.

Arneta: Ar sunku būti jaunu kūrėju Panevėžyje?

Aronas: Geras klausimas. Taip, nėra lengva. Iš visų pusių labai jaučiamas spaudimas, gal net kartais nepasitenkinimas… Žinoma, menas ne visada atitinka visų skonį ir dažniausiai šneka žmonės, kurie yra prieš tai, o tie, kuriems patinka – jie nieko nesako. Tai dažniausiai girdi tuos bloguosius atsiliepimus ir tie atsiliepimai gal šiek tiek stabdo. Taip dingsta paskata daryti. Bet pernai Jaunimo apdovanojimuose gauta nominacija buvo geras stumtelėjimas į priekį daryti ir nesustoti. Visada yra ir bus tų dviprasmiškų nuomonių.

Arneta: Tai tie apdovanojimai juk nėra blogas dalykas? Tie, kurie stengiasi – juos pamotyvuoja, o tuos, kurie nebuvo šiemet apdovanoti – irgi pamotyvuoja.

Aronas: Iš patirties galiu pasakyti, kad jei nepatenki – irgi motyvuoja. Nes nominacijose dalyvavau trečius metus. Vos atsinaujino po pertraukos Jaunimo apdovanojimai, vis bandydavau tapti Jaunuoju menininku, bet dveji pirmi metai nebuvo tokie sėkmingi, o šiais metais visai pavyko.

Arneta: Dar sykį sveikinimai. Na, o kadangi laida smarkiai susijusi su muzika, labai prašau tavo rekomendacijos dainai.

Aronas: Kad jau pradėjome apie Lilą ir Inomine, tai su jais ir tęskime. Labai gaila, kad jie išsiskirstys, bet gal grįš bent po vieną. Gal tikrai ne viskas, kaip jie sako albumo pavadinimu. Tai rekomenduočiau dainą „Viso labo šiandien“.

Arneta: Tad susitikimą baigiame Lilo ir Inominės daina „Viso labo šiandien“, bei taip pat „5 a.m.“ grupės kūriniu „She lied“. Ačiū už pirmą, bet tikiuosi ne paskutinį apsilankymą radijo stotyje „Pulsas“.

Aronas: Jei tik būsiu pakviestas.

AIK

Kraujo labaratorija

NKC

JUKmedia

Lazy Monkey

Tattoo

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.