Panevėžio kultūros ir poilsio parke daugiau nei mėnesį vaikštinėjantis gandras – tas pats, kuris kovo viduryje nustebino į darbą skubančius Naujamiesčio gimnazijos darbuotojus. Kurį laiką globotas naujamiestiečių, dabar jis laiką leidžia Panevėžio miesto apylinkėse: žmonių nesibaimina, o maisto kartais ir pats paprašo.
„Dabar jau bene visi aplinkui žino, kad jis čia yra. Šiandien ir aš pamačiau. Labai šaunu“, – sakė pro šalį skubėjusi panevėžietė.
„Man gaila paukščio. Jis lyg ir per gatvę ketina eiti… Gali mašina suvažinėti. Įdomu, bet kartu ir gaila“, – nerimavo parko lankytoja.
„Kiekvieną vakarą ateiname į parką ir matome jį. Dažniausiai jis būdavo vaikų žaidimų aikštelėje, o dabar persikėlė arčiau parko medžių. Su vaikais labai žaidžia, prisileidžia juos. Gal jis namie augintas, kad labai drąsus“, – dvejojo kita parko lankytoja.
Rudenį užsimezgusi draugystė
Dabar Panevėžio mieste laiką leidžiantis gandriukas žiemojo Vadaktuose. Iš keliasdešimties kaime esančių sodybų praėjusių metų spalį paukštis pasirinko Budavičių šeimos kiemą, kuriame buvo žiemai apleistas gandralizdis.
„Spalio mėnesį pasirodė gandriukas, atskrido į lizdą. Valiau melioracijos griovio vagą ir jis nusileido, tikriausiai ieškoti sliekų mano dirbamoje žemėje. Ir taip priprato pas mus. Paskui dirbdavau ir jis iš paskos sekdavo. Kadangi aš prieš kelis dešimtmečius esu užauginęs gandrą žiemos laiku, tai žinojau, ką jam reikia duoti lesti: pirkome žuvytės, liesos mėsos“, – pasakoja Leonas Budavičius.
Dar rudenį šeima kreipėsi į gamtos apsauga besirūpinančias įstaigas, klausdami, ką su paukščiu reikėtų daryti.
„Visi atsisakė. Liepė jo nelesinti, neprižiūrėti… Tai kaip nelesinti, jei gamtoje jau nebėra jam ko valgyti? Paukščiuko nemarinsi badu. Niekas nenorėjo imti, vieni pasiūlė į Kelmę vežti, kiti pasiūlė į Vilnių. Nejau mes seni žmonės vešime tokį kelią?“ – prisimena Zofija Budavičienė.
Leonas išsyk ryžosi globoti gandą. Anot jo, gali būti, jog gandras augintas kažkur ūkyje, o vėliau paleistas, mat, jį anksčiau buvo matę ir Sidabrave.
„Iš pradžių, kai atsirado tas gandras mūsų kieme, aš ir pykau, nes vyras iškart sakė: „Priimam, maitinam, laikom per žiemą“. O aš pagalvojau: „Iš mūsų tų menkų pensijų kažin ar mes jį iššersim.“ Bet labai pagelbėjo seniūnas, gandrą prižiūrėti ėmėsi ir kaimynai, ir bendruomenė, – atvirauja Zofija. – Iš pradžių būdavo taip, kad tas gandriukas nutupia man ant pečių ir paplaka sparnais. Matyt, jautė tą mano piktumą. Bet ilgainiui susidraugavome. Būdavo kur eini – ar į parduotuvę, ar į bažnyčią – ir jis drauge. Vadaktuose juokavo, kad kaip su šuniuku.“
Pora pasakoja, kad gandras jų sodyboje išbuvo visą žiemą. Šaltesnę naktį Leonas jį pakasiojęs sliekų pagaudavo ir, kad nesušaltų, nunešdavo į ūkinį pastatą. Su gandru puikiai sutarė ir į svečius pas tėvus atvažiuodavę sūnus ir dvi Budavičių dukterys. Tačiau kovo viduryje gandras iš kiemo kažkur dingo.
„Buvo audringa diena. Matėme, kad jis suka ratus ir niekaip negali nusileisti. Matyt, jį vėjo gūsis koks pagavo ir nunešė į Naujamiestį. Po kelių dienų sužinojome, kad jis Naujamiestyje, mat, ten gyvena mūsų giminaičiai“, – pasakoja Leonas.
Iš pradžių šeima per žiemą įgyto draugo gailėjo, bet ilgainiui su mintimi susitaikė. Leonui net galvos skausmas, ką su bitėmis reikės daryti, išsisprendė.
„Būdavo gandriukas prieina prie čia pat stovinčių avilių, pabeldžia snapu ir į lauką išropojusias bites snapu surenka. Baiminausi, kad visas bites išnaikins“, – sako vadaktietis.
Sodyboje esantis gandralizdis ir dabar netuščias, o šeimos draugystė su gandru buvo lemtinga.
„Sužinojome, kad mažoji dukra laukiasi. Ir dar dvynukų. Tai vis kartojau: „Ačiū tam gandrui, kad jis pas mus pasiliko žiemoti“. Jei ne jis – neturėčiau dar dviejų anūkų. Tai dabar va labai smagu, laukiam“, – šypsosi šiuo metu trijų anūkų močiutė Zofija.
Ragina neskubėti
Iš Naujamiesčio gandras persikėlė gyventi į Panevėžio miestą, kur juo susidomėjusių žmonių gerokai daugiau.
Naujienų portalas JP aiškinosi, ar nereikėtų gandro perduoti gamtos apsaugos tarnyboms, pasirūpinti jo saugumu.
Panevėžio gamtos mokyklos laikinai einanti direktorės pareigas Virginija Kuzmienė teigė, kad geriau laukinio paukščio neliesti ir nemaitinti. Jei paukštis sužeistas – reikėtų kreiptis į veterinarijos įstaigas.
„Priimti paukštį į Gamtos mokyklą negalime – įstaigai uždrausta priimti gyvūnus iš gamtos aplinkos“, – sakė V. Kuzmienė.
Viešosios įstaigos „Gyvybės stotelė“ steigėja Jūratė Paltarokė taipogi buvo linkusi manyti, kad reikia įsitikinti, ar gandras sužeistas, ir tik tada jį gaudyti, o tada atvežti pas specialistus.
„Jeigu jam reikia pagalbos, mus pasieks informacija ir paukščiui bus ji suteikta. Ne kartą esame suteikę būtiną pagalbą sužeistiems paukščiams, gyvūnams. Galbūt gandru rūpinosi žmonės ir jis nebijo jų draugijos. Tik nereikia skubėti su pagalba, jeigu ji nebūtina“, – sakė J. Paltarokė.
Nors gamtos priežiūros tarnybos gandro priežiūros neperėmė, jis ir toliau pastebimas Panevėžio miesto apylinkėse, specialistai ragina laukinio paukščio nelesinti.
