Lietuvoje – rugsėjo vidurys, jau ruduo. Tačiau iš vasaros atsineštos šilumos, švelnių naktų, saulėtų dienų nuojautos neapleidžia mūsų iki šiol. Kaip buvo žadėta, iki rugsėjo 8-osios buvo dar labai vasariška, o dabar…
Dabar turime sutikti rudenį. Geriausia jį prisijaukinti labai iš lėto, palengva. Ar pamenate, kaip to Mažąjį Princą Antoine’o de Saint-Exupéry knygoje mokė lapė? Svarbu viską daryti nuosekliai… Tačiau mes tuo nieko neatrasime, nes ir pati Gamta antai palengva dažo medžių lapus, vėsina vandenį, žemę ir mus veda prie rudens lygiadienio. Jis ateis paprastai, naktis persvers dieną. Dar labiau atvės naktys…
Kaip viskas paprasta. Tačiau gamtoje niekas nesustoja, nes tokia yra gamtos prigimtis – judėti, veikti, kurti. Net ir tada, kai renkamas metų derlius, gamtoje jis suprantamas ne kaip proceso pabaiga, rezultatas, o kaip naujo proceso pradžia ir daugelio kitų procesų vyksmas.
Taip šiemet yra su labai gausiu ąžuolų derėjimu. Gilių jie užaugino tiek, kad sviro šakos, linko viršūnės. Taip buvo, o dabar gilės jau krinta arba skainiojamos nuo šakų. Kėkštai, geniai, riešutinės, voverės ne tik dabar giles naudoja, bet ir kaupia jų atsargas. O nukritusias ant žemės beregint surenka šernai, elniai, pelės, pelėnai.
Šiems gyvūnams gilės – įprastas maistas. Tačiau kai jo tiek daug, lauktinas ir kitoks nei paprastai poveikis: žvėrys bus gerai įmitę, gyvybingi ir sėkmingai žiemos, kėkštai pasodins milijonus naujų ąžuoliukų, o pelės ir pelėnai kitąmet atves daug gausesnes jauniklių vadas. Jei bus pelių, bus didesnės lapių šeimynos, sėkmingiau veisis pelėdos, suopiai. Žodžiu, viskas prasideda nuo paprastos mažos gilės.
Miškuose skardi elnių balsai – ruja šiems žvėrims yra pats svarbiausias ir prasmingiausias metas. Ne visada jie turi laiko rinkti nukritusias giles, bet savo žaidimams – gana rimtiems, o kartais net žiauriems, progų suranda. Jei tik jų ramybės neblaško grybautojai, elniai rugsėjį išgyvena savotišką kvaitulį, euforiją. Nieko nepaveiksi – gamta žino, kaip mylėti savo vaikus.
Neseniai buvo peržiūrėtas Lietuvos saugomų rūšių sąrašas. Iš karto reikia pasakyti – dabar jis trumpesnis, jame neliko bent 200 rūšių. Ar jos nebuvo nuskriaustos? Ar šie gyvūnai, augalai ir grybai, išbraukti iš saugomųjų sąrašo, nebus nuskriausti?
Užtikriname visus – niekas, net pats mažiausias, neliks pamirštas. O sąrašas tapo trumpesnis, nes pagal naują sistemą vertinant rūšis rezultatas buvo kitoks. Be to, kai kurių rūšių, kad ir gervės, gulbės giesmininkės, didžiojo baltojo garnio, populiacijos išaugo, ypatingos apsaugos joms jau nebereikia.
Sąraše neliko rūšių, kurias laikome išnykusiomis. Tačiau sąrašas pasipildė tokiomis rūšimis, kaip pilkoji kurapka. Pasirodo, ji jau tikrai reta ir be ypatingos apsaugos vargu ar išgyventų.