Panevėžio Beržų progimnazijos trys mokytojos ir trys mokiniai viešėjo Airijos Kavano grafystėje. Šio projekto sumanytoja Airijos lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ vadovė Donata Simonaitienė dar žiemą pakvietė mūsų mokyklos bendruomenę prisijungti prie šio projekto įgyvendinimo ir tapti partneriais.
Pirmoji diena Airijoje netruko prabėgti, nes saulėtas rytas ir šiltas oras (+20) mums suteikė ne tik smalsumo, bet ir daug energijos. Rytą pradėjome airiškais pusryčiais ir pažintimi, maloniu pabendravimu. Pirma pažintis su airių kultūra prasidėjo airiško futbolo stadione. Airiai dievina futbolą. Beveik kiekvienas miestas turi vietinę komandą, taip pat ir vaikų komandą bei savo stadioną. Stebėjome Kavano grafystės (Airijos respublika) ir Antrimo grafystės (Šiaurės Airija) čempionų draugiškas futbolo varžybas. Buvome airiško futbolo sirgaliais.
Antrą dieną keliavo į Šiaurės Airijos sostinę Belfastą. Lankėmės muziejiniame komplekse „Titanic Belfast“. Pastatas stovi toje pačioje vietoje, kur kadaise buvo statomas laivas. Kelių valandų kelionė laiku mums neprailgo, nes mes galėjome pamatyti, kokiomis sąlygomis apie 10 000 darbininkų statė laivą, kaip jie buvo apsirengę, kiek daug darbo ir pastangų įdėjo ir pastatė tokį įspūdingą ir dabar jau istorinį laivą. XX amžiaus pradžioje Belfastas garsėjo turėdamas didžiausią laivų statyklą pasaulyje. Šiandien laivų čia nebestato ( tik remontuoja), bet istorijos puoselėjimu rūpinasi!
Airiai yra viena muzikaliausių tautų Europoje. Turėjome galimybę ir mes pasiklausyti tradicinių folkloro motyvų, kuriuos atliko vaikai. Klausėmės Cavan Town CCe muzikantų pasirodymo. Tai Comhaltas Ceoltóirí Éireann (Airijos muzikų draugija), kuri yra pagrindinė Airijos organizacija, skirta muzikos, dainų, šokių ir airių kalbos puoselėtojimui. Spalio 31 d. airiams prasidėjo įprastai, jie kaip ir kiekvienais metais džiugia nuotaika pasitiko tradicinę ir labai seną savo tautos šventę Helovynas. Šios šventės kilmė yra keltų tradicijos. Mūsų projekto „LIETUVA+AIRIJA=AŠ“ dalyviai ėmėsi moliūgų drožybos.
Ši tradicija prasidėjo aštuonioliktame amžiuje. Vienas airių kalvis vardu Džekas sudarė slaptą sandėrį su velniu ir jam nebuvo galima atvykti į dangų. Kalvis buvo pasmerktas vaikščioti žeme. Klajojantis kalvis buvo prakeikta siela. Jis velnio paprašė palikti šiek tiek šviesos. Airijos gyventojai palikdavo ant palangių žibintus. O kita nepakartojama tradicija Hellowino kostiumai. Tai labai linksma ir žaisminga atrakcija, kurioje sudalyvavome ir mes. Hellowino naktį vaikai apsirengdavo baisiais kostiumais ir vaikščiodavo nuo namo prie namo prašydami ‚,Trick or Treat“. Populiariausi kostiumai raganos, goblinai ir vaiduokliai. Rengėmės, puošėmės ir ėjome. Nuo namo prie namo.
Turėjome gražų, bendrą, įvairiais balsais skambantį lietuviškų dainų ir sutartinių vakarą. Dainavome archajiškas aukštaičių, dzūkų sutartines. Sutartines atlikome dviem grupėmis – dvejines ir trimis grupėmis – trejines. Taip pat mokėmės šokti airiškų šokių, klausėmės airių vaikų grojamos instrumentinės muzikos ir dainuojamų dainų.
Šios šalies gyventojai išties beveik visada pakilios nuotaikos, svetingi, draugiški, atsipalaidavę, mėgstantys humorą ir meniški.
300 metų okupacijos, emigracija, bulvių maras, lango mokestis, savo kalbos praradimas, „Pakrūmių mokyklos“- tai istorinės airių patirtys, kurios paliko labai gilias žaizdas airių atmintyje. Airijos vėliavos spalvos reiškia jų istorijos kelią, kurį jie nuėjo. Žalia – Pietinė Airija, oranžinė – Šiaurinė Airija ir per vidurį yra balta – taikos spalva.
O vakarėjant mokėmės airių kalbos ir pynėme Šv. Brigitos kryžius. Mokytoja, kuri mus mokė savo šalies kalbos, pati išmoko iš mamos, kuriai šiuo metu yra 92 metai. Ji įkūrusi mokyklėlę, kurioje visų dalykų mokoma airių kalba ir dirba bibliotekoje. Ji sako, kad dabar nacionalinė kalba yra anglų, tačiau airių kalba yra privalomai mokoma mokyklose, nors ne visi Airijos gyventojai geba laisvai kalbėti airių kalba, atskirose vietovėse gyvena šeimos kalbėdamos tik šia kalba ir palaikančios senas amatų tradicijas. O Šv. Brigitos kryžius manoma, kad apsaugo nuo gaisro, piktų dvasių ir bado. Taip pat susipažinome su keltų raštais ir simboliais. Jie yra senojoje airių knygoje ,,Book of Kells“. Šie raštai dar ir dabar yra labai populiarūs, o ypatingai siuvinėjant raštus ant airiškų šokių suknelių.
Paskutinę dieną pajutome airiškos gamtos galią. Pamatėme didingus ir plėšrius paukščius. Gyvūnų prieglauda, kurioje mes lankėmės, įkurta vienos šeimos atvykusios iš Vokietijos. Joje gyvena 500 gyventojų: paukščiai, asiliukai, arkliukai, paršiukai, avys, lapės, meškėnas, sakalai, grifai, pelėdos, ereliai ir vanagai. Ornitologas sako, kad paukščiai sveikų ir stiprių gyvūnų neėda, tik silpnus ir paliegusius. Visi prieglaudos gyventojai per mėnesį suėda 15 000 viščiukų, 10 avių ir 35 kg kiaulienos. Paukščiai ir gyvūnai nėra pikti žmogui, o žmogus padarė juos piktus. Kad erelis pavogtų ėriuką, lygu tas pats, kaip laimėti milijoną. Plėšriųjų paukščių pasirodymas užgniaužė kvapą. Šeimininkas su savo globotiniais šnekėjosi, žaidė, leido juos palaikyti.
Na, o paskui neregėta didybė, grožis, bangų ir vandens ošimas, gryno oro gūsis – tai Atlanto vandenynas. Airija – tai sala vakarų Europoje, apsupta Atlanto vandenyno, drėgnas klimatas, uolėta ir kalnuota, bet mažai miškinga žemė.
Tarptautinio projekto „LIETUVA+AIRIJA=AŠ“ stovyklos Airijoje akimirkos sustabdytos fotografijose, kita dalis – nugulusios žodžiuose. Bet kuriuo atveju mūsų kelionė po šią nuostabiai žalią ir gražią šalį baigėsi ir rytoj jau skrisime į Lietuvą.